Mes esame komanda susivienijusi padėti užsienio kalbų mokymosi procesą paversti kitokiu.

Truputis istorijos.

Būdama 8m. tėvams išsiskyrus išvykau gyventi į Londoną su tėčiu ir dvyne seserim, tuo metu temokėjau pasakyti vieną žodį, “No”. Pradžia buvo sunki kaip ir visiems ten gyvenantiems 1996m. Angliškoje mokykloje nieko nesupratau, taigi buvo “pristatyta” pedagogė/ pagalbininkė, kuri su manimi būdavo kiekvieną dieną, padėdavo spręsti užduotis ir mokydavo anglų kalbos. Vaikystėje su nepažįstamais visada buvau labai nedrąsi, bijodavau ir lietuviškai išsižioti, o ką jau kalbėti apie anglų kalbą.

Laikas bėgo, tuo metu net nesuvokiau, ar aš kažką suprantu, ar ne, nes buvau “saugioje” būsenoje, kuomet visada žinodavau, kad kad ir ko bepaklaustų- mano atsakymas bus tyla, o vėliau prie to priprato ir klasės draugai. Anglų kalba sekėsi nekaip, tėtis versdavo mokytis žodžius, bet man ji nepatiko, aš jokių žodžių neprisimindavau ir nepasakydavau.

Atėjo diena 1997m., kai į rankas paėmiau Celine Dion albumą (tikriausiai filmas “Titanikas” įkvėpė), pradėjau klausyti jos dainų, vėliau pradėjau jas mokytis atmintinai. Man tai buvo viena maloniausių ir šilčiausių veiklų. Bandydavau dainuoti būtent taip, kaip dainuoja ji, mokydavausi visus žodžius ir žodžių junginius dainuoti ir tarti taip kaip taria ji, o sudainavus visą dainą be klaidų apimdavo euforija. Tais laikais dar neturėjom kompiuterio, taigi suprasdavau tekstą iš intuicijos arba ko nors paklausus, bet dabar atrodo, kad man net ir nerūpėjo, ką reiškia, nes mano tikslas buvo- sudainuoti tobulai taip, kaip dainuoja Celine Dione.

Tai nebuvo vaikiška vienos savaitės ar mėnesio “pabandymo” veikla. Ne- tai tęsėsi iki mano gįžimo į Lietuvą.

Vėliau pastebėjau, kad dainas mokytis, atsiminti bei sudainuoti kartu su atlikėju tampa vis lengviau ir lengviau, pradėjau naudoti “labai angliškas” frazes, kurių atrodė nebuvau prieš tai naudojusi, bet žinojau, kad tai buvo iš dainų, jaučiau, kad pradėjo patikti kalbėti angliškai, nejaučiu streso ir suvokiau, kad mano tarimas ir puikus.

Taigi grįžus į savo gimtąją šalį 1999m. supratau, kad puikiai viską suprantu angliškai, galiu laisvai išreikšti savo mintis ir palaikyti diskusiją, susikalbėti, skaityti bei rašyti ir šiai dienai tikrai žinau, kad dainos buvo mano didžiausias ir maloniausias spyris į užpakalį mokantis anglų kalbą.

Nors turiu pasakyti, kad visa tai sąmoningai supratau tik po daugiau nei 15m.

Mokykloje anglų kalba sekėsi puikiai, aš jos nesimokiau- aš ją tiesiog rijau! Rezultatai buvo džiuginantys, visi atvykę angliakalbiai svečiai mokykloje turėdavo “gidę/ vertėją”- Agnę Kuncaitę. Buvo labai smagu, nes tada jaučiausi kaip žuvis vandenyje.

Metai bėgo, valstybiniai egzaminai išlaikyti geriau nei tikėjausi, anglų kalba- 98%, bet priešpildant stojamuosius “popierius”, nupsrendžiau, kad anglų kalbos studijuoti nenoriu, nes būti vertėja ar pedagoge- per “sausas” mokslas. Taigi vietoj to įstojau į MRU.

Širdis pradėjo ilgėtis anglų kalbos, universitete trūko veiklos, taigi įsidarbinau pusę etato mokyti anglų k. 3- 5m. vaikus. Sekėsi puikiai, bet pajaučiau, kad noriu save išbandyti dirbant ir su vyresniais žmonėmis, taigi viename kalbų centre atitikau visus reikalavimus ir jie man pasiūlė dirbti su suaugusiais grupėse bei individualiais mokiniais. Po kelių pamokų nors ir buvo labai sunku, nes jaučiausi kaip mažas viščiukas tarp daug pasiekusių, vyresnių žmonių, bet supratau, kad tai man daugiau nei darbas- tai buvo ir yra dalis manęs, mano pašaukimas, misija, Dievo dovana. O vėliau žmonių padėkos, pagyrimai, mokinių prašymai pas direktorių pakeisti jų esama mokytoją į Agnę- man buvo pats didžiausias atlygis.

2013m. įkūriau savo netradicinę anglų k. mokyklą, o 2015m. aplankė “suvokimas/ nušvitimas”- kodėl niekas nemoko anglų kalbos per dainas- juk tai pats maloniausias, smagiausias bei atnešantis puikius ilgalaikius rezultatus metodas.

Seniai norėjau sukurti produktą/ metodą per kurį galėčiau pasidalinti savo žiniomis, nes supratau, kad mano metodika gali pasitarnauti tūkstančiams, o gal net milijonams žmonių, kuriems reikalinga anglų kalba, todėl nusprendžiau didesnę savo laiko dalį dedikuoti produkto kūrimui, augimui ir vystymui.

Pradėjau veikti tą pačią savaitę. Nusipirkau didelę užrašų knygelę, gerą tušinį, pasidariau planą, susidėliojau pagrindines temas ir pradėjau kurti dainų tekstus. Rašyti visada patikdavo, bet niekada nebuvau to dariusi. Važiavau į užsienį, likdavau viena ir neviena, buvau gamtoj, badavau, visaip kitaip “valiausi” ieškodama ikvėpimo, ypatingai po “tamsių” “nekūrybinių” dienų. To rezultatas- parašyta 31 daina, iš kurių 16 įrašyta ir sudėta į pirmąjį vadovėlį “Sing2Me”, kurių šiai dienai nupirkta apie 300 be jokios mokamos marketingo pagalbos.

Prieš kelias savaites pradėjome kurti muzikinius video klipus dainoms, kad žmonėms per vizualinę medžiagą būtų paprasčiau prisiminti.

Viso metodo idėja (trumpai)- anglų kalbos mokymasis suaugusiems per specialiai tam kurtas dainas/ muzikinius video, o vėliau kompiuterinius žaidimus.

Šiai dienai dirbame tik su anglų kalbos kūrimu, bet metodas vėliau planuojamas versti ir į kitas užsienio kalbas.

Tai metodas ne Lietuvai, tai metodas visam pasauliui, kuris skirtas suaugusiems žmonėms (įvairių lygių), kurie tingi mokytis užsienio kalbas, bet nori tai daryti smagiai, “nezubrinant”, “nekalant”, kurie nori kalbėti taip kaip kalba žmonės gatvėse, o ne tradiciniuose vadovėliuose.

Anglų kalba atveria galimybes, atveria daug langų į pasaulį ne tik paprastam darbo žmogui, bet ir daug pasiekusiam asmeniui, kuris, deja, dėl blogo anglų k. mokytojo ar prancūzų kalbos mokykloje dabar raudonuoja sėdėdamas konferencijoje ar darbo susitikime, nes negali suregzti elementaraus sakinio ar klausimo, negali priimti pasiūlymo dirbti užsienyje, negali kilti karjeros laiptais ar paprasčiausiai negali nei paklausti nei pats suteikti informacijos svečioje šalyje.